Taip jau surėdytas mūsų gyvenimas, kad visų upių neperplauksim, visų moterų nepamylėsim ir visose gražiose vietose vienu metu būti negalėsime, todėl kartais tenka atidėti į šalį sentimentus ir pasirinkti tai, kas svarbiausia. Jau taip sutapo aplinkybės, kad mūsų šeima šiuo metu turi dvi sodybas Merkinės apylinkių miškuose. Vienai iš jų norėčiau surasti naujus šeimininkus, kurie suprastų ir vertintų tų vietų gamtos ir kultūros paveldo unikalumą, pamatytų tai, kuo mes ten džiaugėmės, o gal ir atrastų tai, ko nepastebėjome.
Kiekvieną kartą, keliaudamas į savo sodybą, neišvengiamai sustoju Merkinėje. Ir ne tik marinuotos mėsos, anglių ir degaus skysčio nusipirkti, bet ir dar neiškraipytos dzūkiškos šnekos pasiklausyti, pajusti ryšį su šituo kraštu aikštėje, į kurią 1648 metais karalius Vladislovas Vaza liepė išnešti jį su visa lova, kad žmonės matytų, kaip valdovas užges... Nesijuokite, vilniečiai, tai čia, Merkinėje, jūsų jaunam miestui 1387 m. Jogaila suteikė Magdeburgo teisės.
„Daugel mūsų Tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarp jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis - ir savo aukštais kalneliais, ir žemais kloneliais, savo tamsiomis giriomis, didžiais tankumynais, kuriais nei žmogus nepraeina, nei žvėris nepralenda, tik maži paukšteliai čiulbuonėliai pralekia, tik raibosios gegutės ir lakštingalėlės ankstų rytą ir vėlų vakarėlį lakštuoja ir niaurią girelę linksmina,“- rašė Merkinėje itin gerbiamas Krėvė.
Taigi, kelias pro tas girias į šiaurę, Ryliškių kryptimi, vingiuoja tarp miškais apaugusių kalvų, dešinėje palikdamas gimtuosius Krėvės Subartonis, Pelekiškes, Zakavolius... Kažkur ten triūsia garsieji šio krašto juodosios keramikos meistrai Jankauskaitė, Prėtkelis, o netoliese, kur buvęs, nebuvęs - kaip pinčiukas iš raisto labai šviesios dūšios poetas Stasys Stacevičius.
Neįmanoma neatkreipti dėmesio į unikalų geomorfologinį (koks baisus žodis!) darinį – Nemuno senvagę. Bet, kad jau Nemunas kitur pasitraukė, tai šitų vietų žmonės nuskriausti neliko, nes girioj beklajodamas būtinai aptiksi ne vieną, tai kitą ežeriuką. Ešerinis, Bedugnis, Pakampys, Dumblys, Giluišis, Netiesis, Dėlinis (maudžiausi – nė viena dėlė neįsisiurbė). Apsingės upeliuko smėlėtu dugnu nubrisite Nuo Apsingio ežero iki Netiesėlio.
Sodybų šitose vietose ir taip reta, nes kone kiekviena patenka į kokią nors saugomą teritoriją ir plėstis bei skaidytis nelabai gali, o jau nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio jas poilsiui įsigydavo Vilniaus ir Kauno menininkai, rašytojai, aktoriai, vėliau – verslo ir pramogų pasaulio žmonės. Paminėsiu tik, kad vienu iš artimiausių mano kaimynų yra vienas iš AB „Alita“ vadovų, o neseniai buvo dar ir aktorė Onaitytė. Kaimynais mes vadinamės, kai sodybos yra to paties pavadinimo arba gretimame kaime, bet vieni kuo kitų esame atskirti miško, todėl iki šiol nežinau, kurioje vietoje ten poilsiauja ponas Aleksandras Abišala.
2005-2007 m. nekilnojamojo turto bumo laikais „agentūrščiakams“ čia net nebuvo ką veikti, nes visi žinojo, kad tuose kraštuose tuščių sodybų ieškotojai pavėlavo ne vieną dešimtmetį. Pavieniai atvejai, kai kažkas parduoda paveldėtą ar tapusią pernelyg didele prabanga sodybą, dažniausiai net nepatenka į skelbimų tinklalapius ar spaudą, todėl ir kainos dažniausiai nebūna viešai aptarinėjamos.
Mano sodybos dokumentuose įrašytas Veismūnų kaimo pavadinimas, nors to kaimo – vos kelios tarp miškų, abipus kelio, kuriuo eina Dzūkijos nacionalinio parko riba, pasislėpę trobos. Be kelių pėdų 25 arai – tai ir visa laukymė, aprėminta mišku. Joje yra jauki rąstų troba, lentinis kluonas, malkinė, šulinys... Jau iki manęs čia buvo ne nuolat gyvenama, o poilsiaujama, todėl autentiškų langų rėmų, krosnies ir kitų detalių nesubjaurojo rekonstruotojai.
Kainą, kaip kartais sakoma, sugalvojau „iš lubų“ - tegul bus 99 000 Lt. Kodėl ne „šimtas tūkstancų“, kaip kartais išdrįsta ištarti kokį silikatinį brežnevizmo epochos „paveldą“ kolchozinėje gyvenvietėje pardavinėjantys sunkmečio nepastebėję optimistai? Todėl, kad aš ne lupikas ir svajoju, jog sodybą įsigys ne būtinai turtinga, bet svarbiausia – visam šitam grožiui neabejinga šeima. Kodėl tuomet ne gerokai pigiau? Nes nenoriu, kad nupirktų visiški skurdžiai, užleisiantys tokią unikalią vietą. Be to ir pats nesu labdaros organizacija – čia investuotos mano santaupos.
Tartis dėl sodybos apžiūrėjimo galite telefonu 8 656 90929 arba rašyti man elektroniniu paštu sadasukas@gmail.com Ne „sadauskas“, o būtent „sadasukas“, nes, kai registravau el. paštą kažkoks kitas Sadauskas mane pralenkė.
Iki pasimatymo Merkinėje, kur aš galėsiu jus pasitikti, jei tik apie savo atvykimą pranešite bent prieš išvažiuodami iš Vilniaus ar Kauno, o geriausia – iš vakaro.
